„Castle Runner“ – žaidimas, kurį tikrai sunku suprasti

 

Pasaulyje žaidimų – visa galybė, ir pripažinkime, ne visi jie yra patrauklūs ir kokybiški. Savaime aišku, geram žaidimui sukurti reikia nemažai investicijų, patirties ir noro. Bet argi nekokybiško produkto kūrimas nėra laiko švaistymas? Man regis, aplikaciją reikia tobulinti tol, kol rezultatas nebekelia abejonių, ypač jei už jį norisi gauti vieną kitą dolerį ar eurą.

„Castle Runner“ – vienas tų žaidimų, kuriuos įsijungęs nuoširdžiai pasimeti: kokie žaidimo principai? Teko keliauti skaityti instrukcijų, kurios, beje, parašytos taip pat gana sudėtingai. Atrodo, vos keletas ekranėlio palietimų pirštu, o aprašas padarytas taip, kad tenka skaityti kelis kartus. Žaidime dar bandoma sukurti tam tikrą istoriją, kuri tik gaišina laiką ir jokios visa jungiančios minties neperteikia.

Žaidimo tikslas – įveikti tam tikrą kliūčių ruožą. Veikėjas pastoviai bėga, o Jūsų užduotis – tinkamu metu paspausti reikiamą ekrano vietą tam, kad herojus pašoktų arba pralįstų pro kliūtį. Viena bėda – jis tai daro mažumėlę keistais principais. Atrodo, paspaudi laiku ir vietoj, tačiau veiksmas vėluoja. Pavyzdžiui, iki užmušti galinčio akmens dar tikrai likus nemažam atstumui, veikėjas ima ir numiršta net jo nepalietęs. Nežinau, ar kas nors tinkamai testavo šį žaidimą, bet jis man pasirodė vienas blogiausių iš visų kada nors bandytų.

Jei netyčia sugalvosite jį įsigyti, šypseną neabejotinai sukels ir garsai. Kai prarandi gyvybę, veikėjas žviegia kaip skerdžiamas. Negana to, kad prasčiausių žaidimų skalėje ši aplikacija tikrai būtų pirmosiose vietose, nemažiau „nuopelnų“ ji gautų ir už neįtikėtinai skurdų įgarsinimą. Įdomiausia, kad man nepavyko įveikti nė vieno lygio. Nežinau, kiek turi būti užsispyręs, kad galėtum žaisti bent valandą. Galbūt verta buvo pradinius lygius padaryti paprastesnius – lengvas įsivažiavimas dažnai suteikia pagreitį.

Leave a Reply